Apie siautulingą kūrybos ugnį

2014 04 18

Didysis prizas Talino iliustracijų trienalėje, išskirtinė galimybė dalyvauti prestižinėje Bolonijos vaikų knygų mugės parodoje „Illustrators exhibition“, darbų pristatymas Prancūzijoje, Kompjeno mieste veikiančiame André François centre su visu būriu lietuvių iliustruotojų darbų – tai tik dalis iliustruotojo Rimanto Rolios oficialių pastarojo meto laimėjimų. Gyvybingos ir originalios dailininko iliustracijos džiugina tiek vaikus jiems skirtose knygose, tiek dailės kritikus Lietuvoje ir užsienyje. Su menininku R.Rolia kalbėjomės ne vien apie kūrybą.

Koks jausmas būti antrą kartą atrinktu į konkursinę Bolonijos vaikų knygų mugės parodą „Illustrators Exhibition“? Pirmą kartą ten patekote pirmuoju bandymu, 1996 metais. Kaip jūsų akimis pasikeitė jūsų paties iliustracijos ir mugės paroda?

1996-aisiais metais į šią parodą siunčiau aerografu, akvarele ir pieštukais nupieštas iliustracijas. Šiais metais parodoje eksponuojami mano darbai visiškai kitokie. Jie nubraižyti kompiuteriu.

Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad esu išrinktųjų sąraše. Tai yra išties didžiulis konkursas, kuriame varžosi virš 3000 dailininkų iš viso pasaulio. Parodoje dalyvauja tik 75.

Pastebiu, kad pastaraisiais metais į iliustruotojų parodą Bolonijoje atrenkama vis daugiau „nekomercinių išsišokėlių“, kurie kalba dar negirdėta vaizdų kalba. Šie „chuliganai“ daro išties puikų darbą – laužo užsisenėjusius barjerus ir plečia iliustracijos suvokimo ribas.

Menininkui svarbiausia – būti nepanašiam į nieką. Savitumas yra vertingiausia visų laikų tendencija. Parodoje aš mačiau talentingus ir drąsius dailininkus. Tokie nesidairo į šalis, nepasuka į populiarias ir pelningas sroves. Jie eina tiesiai, nebijo rizikuoti. Jie popieriaus lape iškloja visą save. Tai yra nuoširdu, stipru ir garbinga.

Anksčiau esate minėjęs, jog visų pirma kuriate popieriuje – koks jūsų santykis ir požiūris į šiandienines technologijas, kaip jos įtakoja jūsų kūrybinius procesus ir naujų dizaino formų paieškas?

Mėgstu abu kūrybos metodus – tiek piešimą ir tapymą klasikinėmis technikomis, tiek skaitmeninę grafiką. Kompiuterį laikau puikiu dailininko kūrybos įrankiu, bet niekada juo neimituoju piešimo ar tapybos. Man labai svarbu procesas, ne vien tik rezultatas. Tad pakaitomis mėgaujuosi ir dažų stichija, ir skaitmeniniais efektais.

Kaip teigia parodos žiūri narė, italų iliustruotoja ir dailės kritikė Anna Castagnoli, „išskirtiniai lietuvio Rimanto Rolios darbai turi kažką labai modernaus ir švelnaus. Įsivaizduoju, kad jie turėtų patikti labai mažiems vaikams . Jeigu atsiminčiau, kaip mačiau pasaulį būdama kūdikiu, man atrodo, kad jį mačiau būtent tokį...". Kurdamas iliustracijas knygoms vaikams bandote prisiminti savo vaikystę, bandote žiūrėti iš tos perspektyvos ar „būtinybė išlikti vaiku“ jums neatrodo tokia svarbi ar esminė?

Kūrybos procese nerti vaikystės link, net jei kuri ne vaikams, yra privalu. Tuomet vaikystė suvokiama ne kaip saldžių pyragaičių ir pūkuotų katinėlių metai, o kaip gyvenimo tarpsnis, kuriame tryško gaiviausios vaizduotės versmė, dar neužakusi socialinių patyrimų nuosėdomis.

Italų iliustruotojos ir dailės kritikės Annos Castagnoli prielankumas mano kūrybai yra labai malonus. Perskaitęs jos komentarą, aš apsidžiaugiau, kad mano „nardymas“ į vaikystę buvo prasmingas. Pasirodo, nors ir naudodamas bedvasę skaitmeninę technologiją, sukūriau ne tik modernius, bet ir švelnius paveikslus.

Šiemet pirmąkart su Tarptautinių kultūros programų centro atstovais bei iliustruotojais Karoliu Strautnieku ir Sigute Chlebinskaite vykote į Bolonijos vaikų knygų mugę – kaip jūsų akims pasirodė šis renginys?

Renginys – įspūdingas. Net nežinau, kaip iš šitokios gausos reikėtų išrinkti bent kelias gražiausias knygas. Ten mačiau daugybę knygų, kokių pas mus dar nėra. Reikėtų visą šią milžinišką mugę atvežti į Lietuvą...

Tokiuose triukšminguose renginiuose kaip mugės, bendros parodos, gali išvysti, kaip siautulingai pasaulis liepsnoja kūrybos ugnimi. Tai – puiki vieta pasitikrinti, ar mano lietuviški „kūrybos degtukai“ dar pakankamai kaitrūs. Tokia išties ir yra šių globalių renginių lankymo nauda – pasigėrėti kitų darbais, palyginti savo įdirbį bendrame kontekste. Parsivežti įspūdžiai ir mintys netrukus tampa kokio nors naujo darbo pradžia.

Kokia, jūsų akimis, yra Lietuvos iliustracija ir vaikų knygų leidyba bendrame Bolonijos mugės kontekste?

Lietuvos vaikų knygų leidyba yra kukli ir nedrąsi. Šiame dirvone regėjau keletą jaunatviškai žaliuojančių želmenėlių, bet vaisingo žydėjimo dar nematyti. Nors lietuvių dailininkų galvose randasi gražios kūrybos, neretai ji išeksportuojama svetur, gimtinėje lieka net nepastebėta.

Nūdienos Lietuvoje vaikiškų knygų leidėjai dažnai pataikauja tik prastam tėvelių skoniui. Mažųjų mūsų šalies piliečių poreikiai kol kas neįeina į leidėjų komercinius planus.

Tačiau plačioji šiuolaikinė visuomenė suvokia, kaip svarbu nuo ankstyvos vaikystės pradėti kloti tvirtą estetikos, etikos ir moralės pamatą, norint, kad užaugtų laisvas ir kūrybingas žmogus.

Pasaulio leidėjai jau seniai pripažįsta, jog atėjo laikai, kuomet vien tik patrauklios pasakėlės ir mielų piešinukų šiuolaikiniams vaikams jau negana. Tad ir iš dailininko reikalaujama atverti sielą, pademonstruoti vitališką kūrėjo prigimtį, o ne vien tik dar kartą labai gražiai nupiešti Raudonkepuraitę.

Atėjo laikas, kuomet vaikiška knyga tampa meno kūriniu. Tą nesunku pastebėti apsilankius Vakarų šalių knygynuose. Tai yra realybė, kuri į Lietuvą dar neatėjo.

Koks yra dailininko vaidmuo knygos kūrimo procese?

Kalbant apie knygas plačiąja prasme, sakyčiau, kad dailininkas privalo būti knygos bendraautorius. Lietuvoje yra džiuginančių pavyzdžių, kuomet dailininkai drąsiai ir lengvai pakelia tokią garbingą naštą. Tačiau šiam darbui yra būtini du, vienas nuo kito neatsiejami kūrėjo ypatumai – talentas ir sąžinė. Jei knygos apipavidalinime naudojami šie du stebuklingi „ingredientai“, knyga švyti net iš galinės knygyno lentynos.

Viename interviu minėjote, jog „idealai – tai metų metus kaupiama, neįkainojama kolekcija. Jų nevalia nei keisti, nei parduoti, nei išduoti!“ – gal galėtumėte įvardyti kelis iš kolekcijos pažibų?

Sigitas Geda, Stasys Eidrigevičius... Šie „nefritai“ yra aukščiausioje lentynoje, ir veikia mane nepaliaujamai. Dar turiu „krepšį perlų“, kuriais dažnai pasigrožiu...

Pernai Talino iliustracijų trienalėje „Paveikslo jėga“ buvote apdovanotas Didžiuoju prizu – kaip vertinate šį apdovanojimą, kokią įsivaizduojate 2016 m. vyksiančią savo parodą Taline?

Labai vertinu ir branginu šį apdovanojimą. Šiaurės kaimynams vešiu viską, ką gražiausio esu ir būsiu sukūręs iki 2016-ųjų.

Kas jums atrodo svarbu perduoti jaunesniajai iliustruotojų kartai, iš kokių – galbūt paties? – klaidų rekomenduotumėte jiems pasimokyti, ko vengti, į ką kreipti dėmesį?

Šiais laikais jaunam žmogui didžiausias siekis ir netgi iššūkis – išlaikyti ir puoselėti savitumą, prabilti į pasaulį savo žodžiais.

Mano patarimai progresyviajam jaunimui būtų tokie: vertinkite ir lavinkite savo protą. Tai – didžiausias žmogaus turtas. Skaitykite knygas, filosofiją, stebėkite ir stebėkitės gamta, pieškite kaip vaikai, svaiginkitės kūryba, neskubėkite prie rezultato.

Pastangos, drąsa ir kantrybė ras jūsų talentui kelią į šviesą.

Kokias galėtumėte išskirti vadinamosios lietuviškos iliustracijos mokyklos estetines kryptis, pokyčius, kokios šalies ar laikmečio iliustruotojų mokykla, stilius imponuoja pačiam?

Net jei Lietuvos iliustruotojų mokykla teoriškai neegzistuoja, praktiškai ji yra reali. Vadinamuoju sovietiniu laikotarpiu buvo sukurta tikrų iliustracijos šedevrų. Esu įsitikinęs, kad dažna šiuolaikinės Lietuvos leidykla nedrįstų jų publikuoti kaip per daug avangardiškų.

Manau, kad okupacinės cenzūros laikais vaikiška iliustracija buvo viena iš mažiausiai kontroliuojamų dailės sričių. Tad ir menininkai čia trykšte tryško savo kūrybinėmis galiomis.

Štai jau daugiau nei dvidešimt metų atviromis akimis žiūrime į platų pasaulį, o pasaulis žiūri į mus. Todėl labai svarbu išlikti savimi. Yra puiku domėtis ir žavėtis svetimų sukurtomis kryptimis, srovėmis ir tendencijomis. Tačiau asmeninė kūrybinė jėga turi būti stipresnė už bet kokią šalutinę įtaką. Nederėtų per dažnai dairytis į šalis. Reikia kurti lietuviškai!

Parengė Viktorija Ivanova, Tarptautinių kultūros programų centras.

Publikuota Lrytas.lt 2014 04 17 d.